Rašliavos konkursas

ir as, dieve kokia sunki tema...

Sorry susiklostė taip,kad nedalyvausiu nes tėvai kitą savaitę kompa isiveža,o šiandiėn nespėsiu nes persunki tema ir nesamoninga bent man.

labai tema samoninga, tikrai labai samoninga, tik sunki.

nu gal ji vakara kitaip supranta, nebutina cia varyti nezinant priezasciu,

Aš gi sakiau, jog vakare prasidės. Negi skaityti nebemokat? Ir iškarto varyt ant manęs reikia? Nesėdžiu gi aš visada prie kompo yra ir kitų užsiėmimų.
Kammy--> turėtai tu tiek laisvo laiko kiek aš taip nesakytai.

Rašliavos konkurso I turas.

1. Atikėlus anksti ryte buvau su mintimi, kad šiandien oras bus tiesiog nuostabus. Visgi planavau eiti su Džeiku į iškylą. Bet kur gi... Vos priėjus prie lango ir praskleidus užuolaidas išvydau didžiules balas, pliaupiantį lietų. Niekaip nesupratau, kai aš negirdėjau krintančių lašų atsikėlus. Bet staiga suskambo telefonas ir pasigirdo pažįstamas balsas. Taip.. Tai buvo Džeikas ir jis pasakė, kad šiandien nesusitiksim, nes blogas oras. Stengiausi ko nors prigalvoti, kad tik diena praeitų su juo, bet nieko neišėjo. Likau namuose ir buvau priversta tvarkytis kambarius. Galvojau, kad nors susitikimas su Džeiku namuose pakeis mano dieną ir sugedusią nuotaiką, bet taip ir likau be nuotaikos ir nervinga, bei mieguosta. Visgi pliaupiantis lietus, tamsa skatina žiovauti ir šiek tiek primigti.

2. Už lango barbena šaltas lietus, aplink tamsu, mama neismokejo elektros sąskaitų, ji nedaug uždirba , aš visada dėl to verkiu, kai matau ja susirietusia iš skausmo, pradirbusia keliolika valandų per diena, ir stipriau už gyvybe laikančią rankoje kelius litus ir maišelį su duona ir sviestu, ji dirba taip sunkiai, o mes vistiek privalome namie vaikščioti su žvake rankoje. Šiandien mokykloj vėl kentėjau patyčias dėl skyles ant džinsų, šie džinsai mano viresneles sesers, aš ja myliu labiau už viską, nes kad ir kokia mes būtume nelaimingi ji visada trykšta energija ji tobula, nuostabi ir svarbiausia ji amžinai laiminga. Norėčiau būti tokia kaip ji, bes aš per daug dėmesio i smulkmenas, ji visada su šypsena, net sunkiausiomis akimirkomis jis švyti, nors kartais naktimis girdžiu ja verkiančią tyliai, tyliai. Net patys stipriausi žmonės kartais sprogsta.
Už lango pro slapius debesius skverbėsi saule, staiga blyksteli elektra ir pas mane ant veido sužiba šypsena, ta akimirka aš buvau mano sesuo ir man nerūpėjo net suplyšę dzinsai.

3. Liūdna diena. Rodos, negaliu jos pakeisti, o niekada ir negalėjau.
Galėčiau ieškoti laimės meilėje. Tačiau ne, juk meilė tik skaudina. Ji tik suteikia beprotišką laimę, kuri iš tiesų netikra. O paskui.. tik skausmą.
Galėčiau susirasti draugų. Tačiau kam? Draugai, šeip ar taip, kad ir kokie jie būtų, tėra tik žmonės. Taip, jie paguodžia, tačiau nenugyvens gyvenimo vietoj tavęs. Jie negalai perimti jausmų.. Negali gyventi už tave.
Galėčiau daryti tai, kas man teikė džiaugsmą. Anksčiau, kai dar nebuvo šių liūdnų dienų, kai dar viskas buvo taip linksma, taip juokinga. Taip romantiška, kartais. Galėčiau bėgti laukais, nors ir atrodyčiau kvailai ar beprotiškai. Galėčiau skaityti knygą ant televizijos bokšto, o visi į mane žiūrėtų. Jie kalbėtų : 'Vargšė mergaitė, kesinasi į ssavo gyvybę..' . Nors niekas manęs nesupranta, nė velnio nesupranta. Ir niekuomet nesuprato.! Ir nesupras. Jie nesupranta, kad ten einu tik norėdama atsikvėpti po nelemtos, liūdnos dienos. Pabėgti nuo bėdų, skausmo, nuo viso pasaulio.
Ir vis gi. Kartais taip atsibosta viskas.. Norėtųsi iš tiesų nuo televizijos bokšto nušokti. Kaip ir žmonės šneka..
Ačiū, kad pasiūlėte man šią mintį. Ir ačiū, kad buvote su manimi.
Ačiū, kad skaitote šį laišką. Ir iki.

4. Barbensis į langą.. Kaip tu.

Pramerkti akis. Žiūrėti žemyn. Nieko nematyti,tik dangų ir savo mintis. Aš svajojau.. bet dabar nebeliko nieko. Viskas sprogo ir išbyrėjo. Tu užmynei trapų burbulą ir jis pasibarstė po visą žemę.. Taip dabar darosi ir mano širdyje.
Sakei,kad neišvažiuosi,rūpinsiesi ir būsi kartu su manimi. Bet juk tu to neištesėjai. Tu nenori būti tuo,kuo tapai,kai aš gimiau. Tapai TĖVU.
Aš tave apgaubiau šia pareiga. Manimi reikėjo rūpintis,globoti ir saugoti. Bet kai tu išėjai, ir aš tavęs su viltimi laukiau,tu nenorėjai grįžti pas mane. Ar bent tai paaiškinti..
O dabar sakai,kad privalai išvažiuoti.
Juk niekada aš tau nebuvau gera dukra,ar bent mylimas žmogus. Tu tiesiog dingai.
Kaip ir mano svajonė,jog tu iš naujo taptum mano tėvu.
Bet tu tiesiog išvažiuosi.
Liks tik dulkių kelias širdyje. Tiesiog tavęs nebebus.
Bet aš moku džiaugtis. Tavęs mano gyvenime nebuvo. Todėl,tu man nesi toks svarbus kaip įsivaizdavai.
O šypseną išgauti iš savęs moku. Pamiršiu tave. Nebeegzistuok,man taip bus geriausia.
Galėsiu šypsotis,juoktis.. Kai taip darysiu,prisiminsiu tave. Tu man neleidai to daryti.
Todėl geriausia išvažiuok. O aš užmigsiu miegu,tuo kietu miegu,klausydama lopšinės, kurią dainuosi ne tu. Ir man bus nuo to tik geriau, nes užmigsiu šypsodamasi...

5. Rytas.Pramerkiu nuo ašarų užtinusias akis ir pažvelgiu pro langą.Ir vėl tamsa užgrobė pasaulį.Tuščia.Už lango gyvybės nematyti.Tik kruvini medžių lapai tyliai šoka mirties valsą.Ir kviečia prisijungt kartu.Aš praveriu langą ir įkvėpiu mirtim pritvinkusio oro.Mano akys bėginėja bandydamos už ko nors užsikabinti.Bet sustoja ties vienišu medžiu ir nusvirusia virve, kuri kadaise buvo mano supynės, ant kurių ji supdavo mane."Nė negalvok!"Kažkas man kužda į ausį, bet ašaros jau tvenkias akyse.Aš pasileidžiu bėgti."Sustok!Ką darai?!"Bet jau per vėlu.Mano rankos jau spaudžia virvę.Ir ją deda ant kaklo.Paskutinį kart peržvelgiu savo vaikystę.Tą smėlio dėžę, kurioje aš žaizdavau su ja.Tą dviratuką, kuriuo mokino ji mane važiuot.Ir savo langą, kuriame tikiuos ir vėl išvysti ją.Bet nieko nebėra.Niūriam name nebeskamba lopšinė, nebesigirdi juoko skambesys.Viskas mirė kaip ir ji.Nebėr mamos.Nebėra jos.Nei šilumos, nei žodžių, nei troškimų.O aš likau.Viena, maža ir visų užmiršta.Su prisiminimais, kurie išnyks kai aš paleisiu virvę."Nekvailiok, nekrėsk kvailystės."Kažkas man sako širdyje.Bet negaliu sustot.Gerklėj nuo ašarų įstrigo skausmo gumulys ir aš rėkiu.Ir paleidžiu virvę iš savo rankų kruvinų.

6. Jis man žadėjo paskambint...Nepaskambino.Liūdžiu ir nežinau ką man daryt...Skambint jam pati nedrįstu.O gal reiktų..?Bandau įtikint save,kad jam paskambinčiau...Pavyksta...Surenku jo numerį ir galvoju ar tikrai spast mygtuką?Lėtai paspaudžiu...Jis atsiliepaia...Mane nuramino,kad laiko neturėjo aš bandžiau patikėt...Pašnekėjom ir...Aš atsiguliau į lovą.Pradėjau galvot ar jis nemelavo?Galūt ir nemelavo...Jaučiu kaip aš netikėtai užmiegu ir sapnuoju jį.



Rašykite numerį kūrinio, kuris jums labiausia nepatiko. Balsuosime iki rytojaus vakaro. Visiems sėkmės!
______________________________________________________________________________________________

P.S. Beje visiems labai dėkoju už palaikymą juk kuriu pirmą konkursą.

Prieš 6

pries 6